Denmark.lt

Ikivalstybinis laikotarpis.

Pirmieji gyventojai, medžiotojai ir žvejai, dabartinėje Danijos teritorijoje apsigyveno 12 t-metyje prieš Kristų. Apie 3900 pr. Kr. Pradėjo plisti žemdirbystė ir gyvulininkystė, apie 1700 pr. Kr. pradėta naudoti bronzos, apie 5 a. pr. Kr. – geležies įrankius. Nuo 1 t-mečio pr. Kr. kėlėsi germanų gentys: kimbrai, teutonai, vėliau jutai, anglai, saksai, kurie per Didijį tautų kraustymąsi 5-6 a. užėmė Britų salas. Į jų vietą iš Skandinavijos pusiasalio pietų apie 5 a. atkeliavo šiaurės germanai danai, dabartinių danų protėviai.

Viduriniai amžiai

Nuo 8 a. dabartinėje Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. Jutlandijos pusiasalio pietuose 8 a. vid. pradėta statyti įtvirtinimus (Dannevirke), apie 800 čia susikūrė svarbus prekybos centras Haithabu (Hedeby). 9 a. susikūrė Gudferdo, kuris toliau statydino įtvirtinimus ir atrėmė frankų karaliaus Karolio Didžiojo veržimąsi, valstybė. 10 a. valdant Gormui Senajam (iki apie 940 ) ir jo sūnui Haraldui I Mėlyndančiui ( apie 940 – apie 985) susikūrė bendra Danijos karalystė. Renkamo karaliaus valdžia tuo metu iš esmės ribojosi vadovavimu kariaunai (sustiprėjo tik 11 a. 2 pusėje). Apie 960 Haraldas I Mėlyndantis apsikrikštyjo; danai pakrikštyti 10-11 amžieje. Valdant Svenui II Estridsenui (1047-74) Danijos teritorija, kuri apėmė Jutlandijos pusiasalį, gretimas salas, Skandinavijos pusiasalio dalį, sustirstyta į 7 vyskupijas (1103 įkurta Lundo arkivyskupija). 10-11a. danai veržėsi į Norvegiją, Knuto II Didžiojo laikais (1018-35) valdė Angliją. 12 a. 1 pusėje pradėjo skverbtis į Baltijos jūros Pietines pakrantes: užėmė Riugeno salas, Holšteiną, Maklenburgą, Pomeraniją, Šiaurs Estiją su Saaremos sala (daugumą šių žemių prarado 1227 pralaimėję vokiečiams Borhiovedo mūšį). Valdemaras II Nugalėtojas (valdė 1202-41) paskelbė pirmuosius rašytinius įstatymus, vad. Jutlandijos teisyną (1241). Nuo 11 a. didėjant Bažnyčios, žemvaldžių, riterių įtakai, dėl dinastinių kovų karaliaus valdžia 13 a. 2 pusėje vėl nusilpo. 1282 Erikas V Klipingas (valdė1259-86) paskelbė chartiją, ribojančią karaliaus valdžią, įsipareigojo kasmet šaukti didikus į Danehofą (įstatymų leidžiamąjį ir teisminį susirinkimą). 1320 Kristoforas II (valdė 1320-26 ir 1330-32) įsipareigojo be Danehofo žinios neįvedinėti naujų mokesčių, valdyti karu su Valstybės taryba (vėliau Rigsrodas), kurią sudarė didikai ir vyskupai. Valdemaras IV Aterdagas (valdė 1340-75) karaliaus valdžią vėl sustiprino. Nors 1346 Danija pardavė Šiaurės Estiją ir Saaremos salą Vokiečių ordinui, o po karo su Hanza (1367-70), pasibaigusio Stralsundo taika (1370), prarado prekybinį pimavimą Baltijos jūroje, regione jos įtaka didėjo. 1380 Danija sudarė asmeninę uniją su Norvegija, 1397 – Kalmaro uniją su Švedija (iki 1523) ir Norvegija (iki 1814, nuo 1537 Norvegija buvo Danijos provincija), 1460 – asmeninę uniją su Šlėzvigu ir Holšteinu. 15 a. pab. – 16 a. šalį iš tiesų valdė Rigsrodas (30 didikų šeimų priklausė apie 80% visos bajorų žemės). Karaliai skatino miestų plėtotę (1433 sostine tapo Kopenhaga), suteikė miestiečiams daugiau teisių, tačiau luomams atstovaujantis Rigsdagas (pirmąkart sušauktas 1468 Kristijono I, valdė 1448-81, pirmasis iš Oldenburgų dinastijos) didesnės įtakos neturėjo. Kristijonas II (valdė 1513-23) buvo didikų nuverstas ir išvytas.

Naujieji amžiai

Kristijosnas III (valdė 1533-59), numalšinęs Grafų kivirčo sukilimą (1533-36), 1536 įvedė liuteronybę, sekuliarizavo Katalikų bažnyčios turtus. Reformacija paskatino danų kultūros plėtrą (1500 į danų kalbą išversta Biblija; religinių giesmių ir pamokslų gimtąja kalba poreikis paskatino raštijos plėtotę; suklestėjo Kopenhagos universitetas, įkurtas1479). 15 a. pab. Danijos įtaka regione pradėjo silpti. Po 1563-70(Danijos – Švedijos karas), 1611-13 (Kalmaro karas), 1643-45, 1657-58, 1658-60 karų su pagrindine varžove Švedija, kuri 1523 tapo nepriklausoma karalyste, Danija prarado kai kurias valda Skandinavijos pusiasalyje (Skonę, Rytinę Norvegiją). 17 a. 2 dešimtmetyje įgijo pirmąsias kolonijas – Trankvebarą Indijoje, kelias Mergelių (Virginijos) salas. 1660 Rigsdagas paskelbė Danijos sostą paveldimu. 1665 Frederikas III (valdė 1648-70) įvedė absoliutinę monarchiją; panaikino Rigsrodą, nebešaukė ir Rigsdago. Panaikintos kai kurios bajorų privilegijos, valdžios pareigūnais imta skirti ir miestiečius, kuriems suteikta teisė pirkti žemę. 1683 Priimtas Danijos, 1687 – Norvegijos įstatymų sąvadas. Per Šiaurės karą (1700-21) Danija, kariaujanti su Švedija, nieko nelaimėjo. 1721 Pradėta Grenlandijos kolonizacija. Nuo 18 a. 8 dešimtmečio apšviestojo absoliutizmo politiką vykdė J. H. E. Bernstorffo, I. F. Struensės, A. P. Bernstorffo vyriausybės. Panaikinta baudžiava (1788 valstiečiams suteikta asmens laisvė, lažas pakeistas činšu, , leista išsipirkti žemę), sudarytos laisvos konkurencijos sąlygos amatams, vidaus ir užsienio prekybai, 1736 įvestas privalomas šešiametis, 1814 – septynmetis pradinis mokymas. Reformos lėmė ūkio pagyvėjimą, jį skatino ir neutrali užsienio politika. 1800 Danija sudarė su Švedija, Rusija ir Prūsija neutraliteto sutartį, kurią Didžioji Britanija laikė sau priešiška. 1801 ir 1807 ji apšaudė Kopenhagą, užgrobė Danijos laivyną. Po Napoleono I karų (1807-14;  Danijos – Didžiosios Britanijos karas, 1807-14 Danijos – Švedijos karas, 1813-14) Prancūziją per juos rėmusi Danija pagal Kylio taiką (1814) neteko Norvegijos (išlaikė jos buvusias valdas – Islandiją, Grenlandiją, Farerų salas) ir Helgolando salos (už ją gavo Lauenburgą). Sumžėjo Danijos tarptautinė įtaka, smuko ūkis. Pramonės revoliucija 19 a. 1 pusėje paskatino liberalų judėjimą, nukreiptą prieš absoliutizmą. 1835-36 sušaukus keturių provincijų luomų susirinkimus įtvirtinta vietos savivalda. Įkurta Nacionalinė liberalų partija (veikė iki 19 a. 8 dešimtmečio), 1846 – Valstiečių draugų partija (viena Venstre partijos steigėjų 1870), 1849 – konservatyvi Hojre partija. Kaip atsvara ryškėjančiam Šlėzvigo ir Holšteino ( po 1815 liko unijoje su Danija) separatizmui Danijoje stiprėjo skandinavizmas. Politine permainas paskatino Tautų pavasaris (1848). Frederikas VII (valdė1848-63) paskelbė konstituciją (1849 06). Danija tapo konstitucine monarchija su dviejų rūmų – žemųjų (Folketingas) ir aukštųjų (Landstingas) – parlamentu (Rigsdagu). Gyventojams suteikta žodžio, tikėjimo, susirinkimų laisvė. Po 1848-50 Danijos – Prūsijos karo Danijos teritorija nepasikeitė, tačiau po 1864 Danijos karo su Austrija ir Prūsija neteko Šlėzvigo, Holšteino, Lauenburgo. Nuo 1864 buvo neutrali. 1866Priimtos konstitucijos pataisos padidino Landstingo, kuris atstovavo turtingiesiems sluoksniams, įtaką, politiniame gyvenime varžėsi dvi srovės – konservatyvioji (Hojre), vyravusi iki 20 a. pr. (1875-94 ministru pirmininku buvo J.B.S. Estrupas), ir liberalioji (Venstre). 1871 Susikūrė Danijos socialdemokratų partija. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais sparčiai plėtota žemės ūkis, prekyba, pramonė (maisto, mašinų gamybos), transportas, stiprėjo finansinė sistema, didėjo eksportas (85-90% sudarė žemės ūkio produktai). Itin rūpintasi švietimu (nuo 1844 steigti liaudies universitetai).
Nuo 1901, kai konstitucijos pataisos išplėtė rinkimų teisę ir vyriausybę imta formuoti remiantis Folketingo dauguma, Danijos politiniame gyvenime įsivyravo liberalioji Venstre (valdė 1901-20 ir 1920-24). 1915 Konstitucija įteisino visuotinę (ir moterims) rinkimų teisę. Per I pasaulinį karą Danijo buvo neutrali. 1916 Pardavė JAV turėtas Mergelių (Virginijos) salas. 1918 nuo Danijos atsiskyrė Islandija (iki 1944 galiojo unija su Danija). Pagal Versalio taikos sutartį, po plebiscito 1920 prie Danijos prijungtas Šiaurinis Šlėzvigas. 1920 Danija priimta į Tautų sąjungą. Nuo 1924  socialdemokratų vadovaujamos koalicinės vyriausybės (1924-26 ir 1929-42 ministras pirmininkas T. Stauningas) vykdė ekonominę, finansinę, socialines reformas. Jos ne tik sušvelnino pasaulinės ekonominės krizės poveikį, bet ir pradėjo kurti socialinės gerovės valstybę (tęsė po II pasaulinio karo). 4 dešimtmetyje plėtota mašinų gamybos, chemijos pramonės, eksportuoti dizeliniai varikliai, laivai. Neutrali užsienio politika ir 1939 pasirašyta nepuolimo sutartis su Vokietija nepadėjo išvengti jos įsiveržimo (1940 04 09) ir okupacijos (formaliai Danija liko nepriklausoma). 1940 Didžiosios Britanijos kariuomenė išsilaipino Farerų salose ir Islandijoje, 1941 JAV kariuomenė – Islandijoje ir Grenlandijoje. Nuo 1940 Londone veikė emigracinė Danijos taryba. 1941 Danija pasirašė Antikominterno paktą. Iki 1943 08 veikė Danijos parlmentas ir vyriausybė, vėliau, vyriausybei atsistatidinus (kilus streikams atsisakė įvesti ypatingąją padėtį), valdžią perėmė vokiečių administracija. Buvo paleista Danijos kariuomenė. Dalį šalies laivyno danai paskandino, kitus laivus nuplukdė į Švediją. Pasipriešinimo judėjimui 1943-45 vadovavo Laisvės tarybe. Jos pastangomis 7000 Danijos žydų 1943 10 išvežta į Švediją. 1945 pavasarį Bornholmo salą užėmė SSRS karinės pajėgos. 1945 05 05 Vokietijos kariuomenė Danijoje pasidavė britams.
1948 suteikta autonomija Farerų saloms, 1979 – Grenlandijai. Po II pasaulinio karo Danija atsisakė neutralios užsienio politikos. 1949 įstojo į NATO, 1950 ir 1951 pasirašė karines sutartis su JAV, nors paskelbė, kad jos teritorijoje, išskyrus Grenlandija, nebus užsienio karinių bazių ir branduolinio ginklo (1977-78 Danija rėmė nebranduolinės Šiaurės zonos sukūrino įdėją). Šalis buvo įtraukta į Marshallo planą (1948-51), tapo Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (nuo 1961 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) nare.
Pokario danijos vidaus politiniam gyvenimui būdinga partijų gausa, nėra vienos vyraujančios partijos (tarp įtakingiausių – socialdemokratai, kuriuos remia 25-45%  rinkėjų). 1953 Konstitucija įteisino vienų rūmų Folketingą ir referendumo instituciją, pakeitė sosto paveldėjimo tvarką (gali užimti ir moterys). Nuo 1972 (mirus 1947-72 karaliavusiam Frederikui IX) Danijos karalienė Margarita II. Nuo 1945 Danija priklauso JT. Danija artimai bendradarbiauja su Skandinavijos šalimis, nuo 1952 priklauso Šiaurės Tarybai. Nuo 1973 EEB, nuo 1992 ES narė. Danija remia taikos Europoje ir visame pasaulyje užtikrinimo pastangas, pritaria bendradarbiavimui su socialistinėmis šalimis.
•    Visuotinė Lietuvių enciklopedija, IV tomas (451-457 psl.)